Kaimo turizmo paslauga - ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamajame name teikiama
specialaus apgyvendinimo turizmo paslauga, kurią sudaro turistų apgyvendinimo, maitinimo, pramogų
(poilsio) ir kitų poreikių tenkinimas.
Greta tradicinių turizmo formų po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje imtos plėtoti ir kitos
turizmo formos, tarp kurių didžiausią užmojį įgavo kaimo turizmas. Jo ištakos siekia XX a. 7–8
dešimtmečius, kai ši veikla buvo plėtojama nacionaliniuose bei regioniniuose parkuose ir vadinama ne
kaimo turizmu, o privataus apgyvendinimo sektoriaus poilsiautojams teikiamomis nuomos paslaugomis
(I. Vainienė, 2001). Aukštaitijos nacionaliniame parke ištisi kaimai gyveno iš poilsiautojų iš Sankt
Peterburgo (anuometinio Leningrado) bei Maskvos. Kaimo turizmo, kaip socialinio reiškinio ir
ūkininkavimui alternatyvios veiklos pradžia laikytini 1994 metai, kai Lietuvos ūkininkų sąjungos
iniciatyva vyko pirmieji seminarai apie kaimo turizmo plėtros galimybes Lietuvoje, o poilsis kaimo
turizmo sodybose pirmąkart reklamuotas 1996 m., kuomet Lietuvos turizmo fondas pateikė informaciją
apie keturias pirmąsias sodybas, susikūrė Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Dar po metų išleisti
pirmieji informaciniai leidiniai. Pirmaisiais metais poilsiautojų nebuvo daug: sodybų užimtumas tesiekė
apie 15 proc., buvo labai ryškus sezoniškumas.
Naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, išsiskiria tuo, kad jos mažiau paliestos pramonės ir
urbanizacijos, išsaugojusios kai kuriuos tradicinio gyvenimo būdo bei papročių likučius, kuriuos
vakarinė Europos dalis prarado dar XIX a. pabaigoje. Kartu su unikalia krašto gamta ir kultūra galime
būti įdomūs įvairioms žmonių grupėms, besidominčioms tokiu gyvenimo būdu, etnologija, senaisiais
amatais ir pan. Tokios kelionės turi šviečiamosios reikšmės, kelia turistų intelektualinį lygį, suteikia
gerų emocijų, malonių pojūčių ir pan. Pastaruoju metu, vis didėjant maisto gamybos koncentracijai bei
jo chemizacijai, kaimo turizmas sudaro sąlygas įvertinti natūralaus ir pramoniniu būdu pagaminto
maisto skirtumą. Kartais kaimo gyventojams sunku pastebėti vietovės rekreacinius privalumus. Kaimo
bendruomenių nariai, bendraudami su specialistais ir konsultantais, turi platesnes galimybes pastebėti
veiklos plėtros galimybes.
Esama daug kaimo turizmo sampratų. Vienos jų kaimo turizmą tapatina su turizmu mažai
apgyvendintose teritorijose, kitos akcentuoja kaime siūlomą veiklą. Kaimo turizmu paprastai vadinama
veikla atitinkanti tokias sąlygas: vyksta kaimo vietovėse, atitinka kaimo vietovės charakteristikas –
maža sodyba, žemės ūkiu paremta ekonomika, tradicinė socialinė struktūra, naudoja vietinius išteklius
(I. Žalienė, 2006). Kaimo turizmo paslaugomis daugiausia naudojasi vietiniai miestų gyventojai, tik apie
trečdalį sudaro užsieniečiai, tačiau jų dalis nuolat didėja. Kaimo turizmo struktūroje vyrauja
trumpalaikis poilsis. Pirmaisiais kaimo turizmo organizavimo metais buvo labai ryškus kaimo turizmo
sezoniškumas; pastaruoju metu jis lėtai, bet nuolatos mažėjo
Kaimo turizme Lietuvoje labai ryškūs regioniniai bruožai. Daugiausia kaimo sodybų yra
Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Sūduvoje ši turizmo forma nepopuliari, o Dzūkijoje – kol kas menkai
išplėtota. Įdomu, kad netoli Sūduvos esančiuose Lenkijos Suvalkuose, netoli Punsko, jau antrą
dešimtmetį kaimo turizmo sodybą yra įrengęs ir sėkmingai plėtoja lietuvis P. Krukauskas.
Šiuolaikinis kaimo turizmas yra susijęs su kaimo teritorijų plėtra ir gyventojų perorientavimu iš
tradicinės žemdirbystės į naujas veiklos formas. Kaimo gyventojams užsiėmimas kaimo turizmu atrodo
kaip kelias į modernumą, kuris suvokiamas kaip išsivadavimas nuo atsilikimo ir galėjimas gyventi
„kitokį gyvenimą“ – priartėti prie europietiškų gyvenimo standartų. Daugeliu atvejų tai reiškia plytinį
namą vietoje medinio, asfaltuotą keliuką vietoje žvyrkelio ir pan. Toks troškimas modernizuoti
gyvenamąją aplinką neišvengiamai veda prie minėtų sociokultūrinių pokyčių ir tradicinio gyvenimo
būdo spartaus praradimo. Kita vertus, Lietuvos miestų gyventojai, kurių daugelis tebėra pirmoji ar
antroji „karta nuo žagrės“, dažnai turi kaime įsirengę tėvų ar senelių sodybas ir norėdami patenkinti
kaimo turizmo teikiamas paslaugas, vyksta ten. Todėl oficialiai registruotose kaimo turizmo sodybose
įsivyravo pramogų industrija, teikiamos savaitgalio pramogų paslaugos, kurioms būdingas triukšmas,
gausus alkoholio vartojimas ir t.t. Taip kaimo turizmas neretai virsta savo priešybe.
Kita aplinkybė, nulemianti tokį kaimo turizmo plėtros kelią, yra lėtas kaimo turizmo investicijų
atsiperkamumas: tyrinėtojų nuomone, sodybos įrengimas atsiperka maždaug per 10 metų, o kartais be
papildomų verslų sodyba apskritai negali gyvuoti. Todėl siekiant išvengti sociokultūrinės aplinkos
degradacijos sodybų šeimininkams, plėtojantiems tradicinį kaimo turizmą, reikalinga valstybės ar ES
fondų parama. Kaip rodo Lenkijos pavyzdys, net ir tokiu atveju sodybos, be kaimo turizmo verslo, dar
priverstos užsiimti ir vienokiais ar kitokiais papildomais darbais: tradiciniu žemės ūkiu, suvenyrų
gamyba ir pan. Tačiau ES šalių patirtis rodo, kad, nors kaimo turizmas apima labai mažą šių šalių rinkos
dalį, bet jis yra labai reikšmingas kaimo ekonomikai ir socialinės struktūros išlaikymui, o daugeliui
nuošalių ir mažai rentabilių rajonų yra ta veikla, kuri leidžia tolygiai plėtoti regiono ekonomiką ir
įvairiapusiškai patenkinti gyventojų poreikius.
Kaimo turizmui priskiriama ir tokia veikla, kai neteikiamos apgyvendinimo paslaugos, tačiau
vienos dienos kelionių metų supažindinama su žemės ūkio veikla. Šioje srityje vyrauja ekologinių ūkių
lankymas (turintis sąsajas su ekologiniu turizmu), taip pat lankymasis specifiniuose ūkiuose
(vaistažolių, gėlininkystės ir pan.).
Kaimo turizmo sodybos skirstomos į etnografines (be komforto), minimalaus komforto ir
modernias. Statistika ir apklausos rodo, kad dažniausiai pasirenkamos minimalaus komforto sodybos.
Mažiausiai renkamasi modernias sodybas. Šis rodiklis svarbus tiek sodybų šeimininkams, sudarantiems
paslaugų paketą, tiek tokio turizmo organizatoriams.
+%D0%BA%D0%BE%D0%BF%D0%B8%D1%8F.jpg)
Daugiau informacijos galima rasti čia :
ES parama kaimo turizmui , mano nuomone, vienas sėkmingiausiai vykdomų projektų. Teikiamos lėšos ne tik sukuria verslo platformą, bet taip pat suteikia galimybę pasinaudoti unikaliomis paslaugomis poilsio zonose.
AtsakytiPanaikinti„Statistika ir apklausos rodo, kad dažniausiai pasirenkamos minimalaus komforto sodybos“ – tai tikrai liūdna statistika. Perfrazavus tai reikštų, kad daugeliui tai vieta, kur renkamasi "pagerti su vaizdeliu į gamtą". Žinoma, reikia ir tokių sodybų. Tačiau tai tikrai neturėtų būti pagrindinis apsilankymo tikslas. Nuostabų Lietuvos peizažą derinant su plačia veiklos pasiūla bei apgyvendinimo kokybe, tikrai sulauksime pastangas vertinančių svečių. Plačiau apie tai:
AtsakytiPanaikintiSodyba „Dzūkijos uoga“
www.dzukijosuoga.lt