AUKŠTAITIJA
Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etninis regionas, esantis vidurio ir rytų Lietuvoje: į rytus nuo linijos Vegeriai-Raseiniai ir į pietus nuo Tauragės-Šilutės. Aukštaitijos sostinė – Panevėžys. Didžiausi regiono miestai – Joniškis, Pakruojis, Biržai, Pasvalys, Radviliškis.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Auk%C5%A1taitija
BIRŽŲ PILIS
Biržų pilis - geriausiai išsilaikęs gynybinio forto pavyzdys Lietuvoje, esantis Biržų mieste, šiaurės Lietuvoje. Tai renesanso epochos pastatas, pripažintas kultūriniu ir architektūriniu paminklu.
Pilies statybų darbai prasidėjo 1586m. Mikalojaus Radvilos Perkūno užsakymu. Pilį supo tvenkinys (šiandien - seniausias Lietuvoje, žinomas kaip Širvėnos ežeras). Vienintelė galimybė patekti į pilį buvo per tiltą, buvusį rytinėje tvirtovės dalyje. Vidiniame Biržų pilies kompleksą sudarė arklidės, maisto sandėliai, arsenalas bei gyvenamasis dvaras.
Karo su Švedija metu, Biržų pilis buvo reikšmingas Lietuvos fortas. 1625m. pilį apsupo švedų armija – puolė net 8.000 švedų kareivių. Po antrojo susirėmimo jie pralaužė lietuvių gynybą, ir įsiveržę vidun, niokojo viską, kas papuolė... Apleisdami tvirtovę, švedai pasiėmė 60 patrankų. Panašios švedų atakos kartojosi dar du kartus. Nepaisant to, XVI-XVII a. pilis laikyta puikiu europietišku karinės bei civilinės paskirties pastato pavyzdžiu. 1811m. mūrus rekonstravo grafų Tiškevičių šeima, pilies išsaugojimui pasitarnavo ir rusų imperatorius Aleksandras, įsakęs saugoti pilies griuvėsius. XIX-XX a. aplink pilį buvo pasodintas puikus sodas. Bėgant metams, buvo atlikta vis daugiau pilies restauracijos ir atstatymo darbų. Atkurta parako saugykla, tiltas, vartai, centrinė ir vakarinė sienos.
Šiandien Biržų pilis veikia kaip muziejus ir įvairių kultūrinių renginių vieta. 25-iose pilies salėse įsikūręs istorijos muziejus „Sėla“. Jame lankytojai gali susipažinti su Biržų miesto ir regiono istorija. Be to, pilyje yra išlikusi autentiška XVII a. plytinė krosnis, kuri yra vienintelė tokio tipo krosnis Lietuvoje. Negana to, Biržai garsėja savo alumi, unikalia ekskursija, pavadinimu „Alaus kelias“, kurios metu miesto svečiai gali susipažinti su alaus gamyba, skonio savybėmis ir vietinių gyventojų svetingumu.
KAUNO PILIS
Įsikūrusią šalia pagrindinės Kauno gatvės, vadinamos Laisvės alėja, Kauno pilį rasti nesunku – ją aplankyti ir įdomu, ir naudinga. Tai gotikinis pastatas, ilgą laiką tarnavęs miesto gynybos tikslais, tačiau šiandien – tai pagrindinis turizmo informacijos centras Kaune.
Archeologai nurodo, kad Kauno pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, nors nėra jokių raštinių šaltinių, patvirtinančių šią informaciją. Tuo metu ji užėmė pusę hektaro ir buvo plačiai žinoma kaip labai stipri pilis. Iškilusi strategiškai itin patogioje vietoje, kur yra Nemuno ir Neries upių santaka, jungianti 2 didžiausius Lietuvos miestus - Vilnių ir Kauną, Kauno pilis dažnai susidurdavo su kryžiuočių puldinėjimais. 1362 metais pilis buvo sugriauta Kryžiuočių ordino, bet lietuviai 1368 metais pastatė naują. Naujoji pilis buvo aptverta 12 metrų aukščio, 3,5 metrų pločio sienomis. Visuose 4 kampuose pastatyti bokštai.
Antrojoje XVI amžiaus pusėje Kauno pilis buvo vėl sustiprinta - vidiniame kieme buvo įrengta medinė galerija, pritaikyta šauliams šaudyti parako ginklais. Deja, kai šios technologijos buvo išrastos, pilis neteko savo gynybinės svarbos – net ir aukštos ir storos sienos negalėjo atlaikyti sprogimų jėgos, todėl pilis tapo Lietuvos kunigaikščių rezidencija. 1549 metais Kauno pilis atiteko žymiai lietuvių didikei Barborai Radvilaitei, labai gražiai pertvarkiusiai pilį. XVII – ojo amžiaus pabaigoje dalis pilies buvo sugriauta Neries upės vandens. Nepaisant to, Kauno pilis tame pačiame amžiuje buvo naudojama Rusijos ir Švedijos kariuomenių kariniais tikslais. Kauno pilis paskutinį kartą buvo nusiaubta tuomet, kai į Lietuvą įžengė Napoleono armija. 1930 metais Kauno pilyje pradėti archeologiniai tyrimai ir išsaugojimo darbai. Pietryčiuose buvęs pilies bokštas buvo atstatytas, o jame įrengtas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kurio šiandien pilyje nebėra, nes ekspozicija 9 – ame dešimtmetyje buvo grąžinta į Karo muziejų.
Šiandien Kauno pilis yra nacionalinės svarbos architektūros paminklas. Tai seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Nors pilyje nėra jokios nuolatinės parodos, įvairias ekspozicijas čia galima pamatyti gana dažnai. Vasarą turistai kviečiami apsilankyti pilies bokšte ir jos požemiuose, norint artimiau susipažinti su Kauno istorija savotiškai atsiduriant jos viduje. Kadangi čia yra įkurtas turizmo informacijos centras, žmonėms suteikiama visa informaciją apie keliones, ekskursijas ir pramogas Kauno rajone. Žmonės čia taip pat gali įsigyti originalių suvenyrų, užsisakyti viešbučius, ekskursijas ir transportą.
Kauno pilis yra itin saugomas istorinis paminklas, šiandien demonstruojantis žmonėms pirmąją erdvinę konstrukciją Lietuvos teritorijoje. Šios pilies griuvėsiai, esantys ant nuostabią upės slėnio panoramą atveriančios kalvos, neabejotinai yra viena svarbiausių lankytinų vietų Kaune.
http://www.way2lithuania.com/lt/keliones-lietuva/kauno-pilis
ASTRAVO DVARAS
Astravo dvaras - tai puošnūs vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, pastatyti 1849 m. pagal architekto T. Tišeckio projektą. Nuo seniausių laikų dvaras išsiskyrė įspūdingu vidaus dekoru, reprezentaciniu holu ir erdvėmis salėmis. 1862 m. greta rūmų įkurtas mišraus plano parkas, kurį iš pietų supo Širvėnos ežeras, iš šiaurės – didelis kanalas, iš kitų pusių – kūdros.
Šiandien rūmai restauruoti ir atviri lankytojams. Iš vidaus galima apžiūrėti pirmąjį rūmų aukštą, o greta esančiame parke prasigrožėti dvara supančia gamta. Astravo dvaras pasiekiamas 525 m. ilgio pėsčiųjų tiltu per didžiausią dirbtinį Širvėnos ežerą.
Šiandien rūmai restauruoti ir atviri lankytojams. Iš vidaus galima apžiūrėti pirmąjį rūmų aukštą, o greta esančiame parke prasigrožėti dvara supančia gamta. Astravo dvaras pasiekiamas 525 m. ilgio pėsčiųjų tiltu per didžiausią dirbtinį Širvėnos ežerą.
BABTYNO - ŽEMAITKIEMIO DVARAS
Babtyno - Žemaitkiemio dvaras stovi Nevėžio dešiniajame krante, apie 2
km į pietvakarius nuo Babtų. Dvarą prie Babtyno kaimo XVI a. įkūrė
Šiukštos. Vėliau dvaras priklausė Andriui Vilimavičiui ir Jokūbui
Sauginavičiui. Nuo 1697 m. visą šimtmetį dvarą valdė Prozorai. Iki jų
valdymo pirmieji dvaro rūmai ir kiti pastatai buvo mediniai, laikui
bėgant ne kartą rekonstruoti ir perstatyti. Tik valdant Prozorams,
maždaug nuo 1730 m., prasidėjo mūrinių statinių epocha. Babtynas tapo
reprezentaciniu dvaru. Rūmai buvo didingi, su dviejų aukštų frontonu,
balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat
metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtyną parduotas
Burhardui fon Korfui. Netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai,
valdę jį iki 1830 m. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvare šeimininkavo
grafai Benediktas ir Vanda Tiškevičiai. Pokaryje Babtyne buvo kolūkio
apylinkės kontora, daugiabutis namas.
1999 m. dvarą atkurti ėmėsi M.Šventoraitis, kuris ir gyvena šiame dvare. Verslininkas turi sukaupęs retų eksponatų, ypač įdomi motociklų kolekcija. Dvare bandoma atgaivinti ir muzikavimo tradicijas: rengia įvairius koncertus, o nuo 2003 m. dvare vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai, dailininkų plenerai, susitikimai.
M. Šventoraitis ėmėsi atkurti Babtyno dvarą kaip miesto meno ir kultūros centrą provincijoje. Menininkų kūrybine rezidencija ir kultūrinio turizmo traukos centru tapusio dvaro pastatus ir aplinką savininkas restauruoja pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Atkuriami ne tik statiniai, bet ir želdiniai, gėlynai, medžių alėja, dvaro teritorijos kampus ženklinę koplytstulpiai.
http://www.dvarai.lt/index.php?aukstaitijos-dvarai&ctg_id=5
Burbiškio dvaro rūmų ansamblis yra Anykštos kairiajame krante, 8 km nuo Anykščių. Šios valdos XVII-XVIII a. priklausė Vilniaus universitetui. XVIII a. pab. – Minsko seniūnui. XIX a. pr. dvarininkai Ottonas ir Sofija Venslovavičiai pastatė neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmus, oficiną ir 5 ha plote įkūrė angliško planavimo parką. Sofija Venslovavičienė buvo prancūzė. Ji iš Prancūzijos pasikvietė architektą, kuris vadovavo ne tik rūmų statybai, bet ir parko užsodinimui. 1863 metais tuo metu dvarą valdęs Onupras Venclovavičius už dalyvavimą sukilime caro valdžios buvo nuteistas 12 metų katorgos. Po Venclovavičių dvaras nuo 1932 m. priklausė ūkininkui Petrui Kriaučioniui, o po metų dvaro ansamblį jis pardavė iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranui Zabielai, sau palikdamas tik ūkinius pastatus. Dvaras tuo metu buvo rekonstruotas, kad tarnautu ir bažnyčios paskirčiai. Po antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu į rūmų pastatą buvo įkelta mokykla. Siekiant išsaugoti 1853 m. statytus klasicistinio stiliaus Burbiškio dvaro rūmus ir peizažinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis. Iki šių dienų neblogai išlikęs rūmų interjeras – originalios 12 kambarių riešutmedžio durys, puoštos geometriniais ornamentais, pobūvių salė. Išliko vertingų priesieninių dekoruotų židinių baltomis glazūruotomis plokštėmis apmūrytos krosnys. Parke iki šių dienų išliko daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų. Atgavus nepriklausomybę dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai, o ūkiniai pastatai Petro Kriaučionio palikuonims. Oficinoje veikė liaudies buities muziejus. Šiuo metu dvaras yra privatus, UAB „Livintus“ nuosavybė. Įmonė parengė dvaro restauravimo projektą, atlieka dvaro pastatų ir parko restauravimo darbus.
http://www.dvarai.lt/index.php?aukstaitijos-dvarai&ctg_id=16
Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai) yra vienas iš Lietuvos etnografinių regionų, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.
Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių viskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
Biržuvėnų dvaro sodyba – beveik keturių šimtų metų istoriją savo sienose
sukaupęs Gorskių giminės palikimas, supamas miškų žalumos ir įstabių
Virvytės upės slėnių. Nuo XV a. garsinantis nedidelę ir labai seną
gyvenvietę – Biržuvėnus, esančius Telšių rajone. Po 2004 m. gaisro
atstatytas jis ir šiandien traukia ano meto ponų ir ponių gyvenimu
besidominčius lankytojus, nesvarbu koks metų laikas.
Dabar jis – vienas unikaliausių medinių dvarų kompleksų Europoje. Tai itin vertingas XVIII-XIX a. medinės architektūros pavyzdys, vienintelė Lietuvoje išlikusi sodyba, kurios reprezentacinį kiemą sudaro XVIII a. mediniai pastatai, tai zona, kuri buvo suformuota pagal baroko laikotarpiui būdingą taisyklingą planą.
Dvaro sodyba neatskiriama nuo sraunios Virvytės slėnį gaubiančios girios su mitologine Laumės Pėda. Gražūs gamtovaizdžiai, neužteršta gamta, įdomus kultūrinis gyvenimas, Biržuvėnų dvaro sodyboje organizuojami renginiai šiandien kviečia įvairaus amžiaus lankytojus.
http://www.dvarai.lt/index.php?zemaitijos-dvarai&ctg_id=37
Kurtuvėnų kaime, Šiaulių rajone esantį dvarą galima priskirti prie seniausiųjų dvarų Lietuvoje. XVI a. I pusėje dvaro savininkas buvo Stanislovas Kęsgaila, paskutinis senos LDK didikų giminės atstovas. 1545 m. jis pardavė Kurtuvėnų dvarą.
XVI a. pabaigoje Jonui Skaševskiui užstatant Kurtuvėnus Mikalojui Karpiui ir jo žmonai, savo seseriai Skaševskytei minimi nauji dvaro rūmai.
1664 m. Petrui ir Zuzanai Skaudvilams perleidžiant Kurtuvėnų dvarą Brastos stalininkui Povilui Zarankai surašytame inventoriuje jau minimi dvaro tvenkiniai, malūnas ir daug trobesių.
XVIII a. Kurtuvėnai atiteko Nagurskiams, kurių valdą sudarė net 1000 valakų žemės, miškų ir ežerų. Kurtuvėnų dvaras tapo viena garsiausių Nagurskių giminės rezidencijų Lietuvoje. Didžiausi nuopelnai puoselėjant Kurtuvėnų dvarą priskirtini Jokūbui Nagurskiui, kuris dvarą valdė nuo 1752 iki 1789 metų. Teigiama, jog J. Nagurskis pastatydinęs daugumą dvaro pastatų, tarp jų ir garsųjį svirną , kuriame ne tik buvo laikomi grūdai, bet taip pat čia buvo įrengtas teatras, rengiami pokyliai.
Iki šių dienų Kurtuvėnuose išliko nemažai XVIII a. Nagurskių rezidencinio komplekso žymių: dvaro sodybos reprezentacinės dalies planinė struktūra, bažnyčia, dvaro svirnas. Pastarasis po nepriklausomybės atgavimo buvo restauruotas, tačiau 2001 m. sudegė, o 2006 m. visiškai atstatytas pagal autentišką projektą, nepanaudojus nė vienos vinies.
Po Nagurskų dvarą valdė Žukauskai, Bulgarinai, Parčiauskai, kol galiausiai dvarą įgijo grafai Zyberg-Pliateriai, tvarkę dvarą iki 1940 m. sovietų konfiskacijos.
1992 m. Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimu dvaras įtrauktas į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija dvarų sodybų sąrašą. Šiandien parkas prižiūrimas įsikūrusios atstatytoje oficinoje Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos. Arklidėse veikia jojimo paslaugų centras. Kurtuvėnų dvarvietę supa senas geometrinio-peizažinio planavimo parkas.
http://www.dvarai.lt/index.php?zemaitijos-dvarai&ctg_id=8
Jakiškių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. pab. Iki šių dienų išliko 1898 m. statyti klasicistinių bruožų 17 kambarių turintys rūmai, kurių atsiradimą iniciavo dvaro šeimininkas vokietis Koškolis. Paskutinioji iš Koškolių dvare gyveno Meta Koškolytė. Karo metais ji pasitraukė į Vokietiją. Didieji dvaro ūkiniai pastatai sudegė per karą, išliko tik dvaro ledainė, rūsys, pastatas, kuriame buvo garinis malūnas. Pačiame dvare taip yra nemažai išlikusių autentiškų elementų: krosnys, langinės, laiptai, durys. Šalia dvaro pastato išliko kai kurie dvaro parko fragmentai (jo būta apie 2 ha ploto): įvažiavimo į sodybą liepų alėja, vertingi seni maumedžiai, tuopos, pušys, taip pat nedidelė kūdra.
Jakiškių dvarą naujieji šeimininkai įsigijo 2005 m. Per 2005 – 2006 m iš dvaro išvalyta daugybė šiukšlių, pakeisti dvaro rūmų ir ledainės stogai, išrauti seni krūmai ir gyvatvorės, išplaniruota teritorija, įvesta elektra.
1999 m. dvarą atkurti ėmėsi M.Šventoraitis, kuris ir gyvena šiame dvare. Verslininkas turi sukaupęs retų eksponatų, ypač įdomi motociklų kolekcija. Dvare bandoma atgaivinti ir muzikavimo tradicijas: rengia įvairius koncertus, o nuo 2003 m. dvare vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai, dailininkų plenerai, susitikimai.
M. Šventoraitis ėmėsi atkurti Babtyno dvarą kaip miesto meno ir kultūros centrą provincijoje. Menininkų kūrybine rezidencija ir kultūrinio turizmo traukos centru tapusio dvaro pastatus ir aplinką savininkas restauruoja pagal išlikusią ikonografinę medžiagą. Atkuriami ne tik statiniai, bet ir želdiniai, gėlynai, medžių alėja, dvaro teritorijos kampus ženklinę koplytstulpiai.
http://www.dvarai.lt/index.php?aukstaitijos-dvarai&ctg_id=5
BURBIŠKIO DVARAS
Burbiškio dvaro rūmų ansamblis yra Anykštos kairiajame krante, 8 km nuo Anykščių. Šios valdos XVII-XVIII a. priklausė Vilniaus universitetui. XVIII a. pab. – Minsko seniūnui. XIX a. pr. dvarininkai Ottonas ir Sofija Venslovavičiai pastatė neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmus, oficiną ir 5 ha plote įkūrė angliško planavimo parką. Sofija Venslovavičienė buvo prancūzė. Ji iš Prancūzijos pasikvietė architektą, kuris vadovavo ne tik rūmų statybai, bet ir parko užsodinimui. 1863 metais tuo metu dvarą valdęs Onupras Venclovavičius už dalyvavimą sukilime caro valdžios buvo nuteistas 12 metų katorgos. Po Venclovavičių dvaras nuo 1932 m. priklausė ūkininkui Petrui Kriaučioniui, o po metų dvaro ansamblį jis pardavė iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranui Zabielai, sau palikdamas tik ūkinius pastatus. Dvaras tuo metu buvo rekonstruotas, kad tarnautu ir bažnyčios paskirčiai. Po antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu į rūmų pastatą buvo įkelta mokykla. Siekiant išsaugoti 1853 m. statytus klasicistinio stiliaus Burbiškio dvaro rūmus ir peizažinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis. Iki šių dienų neblogai išlikęs rūmų interjeras – originalios 12 kambarių riešutmedžio durys, puoštos geometriniais ornamentais, pobūvių salė. Išliko vertingų priesieninių dekoruotų židinių baltomis glazūruotomis plokštėmis apmūrytos krosnys. Parke iki šių dienų išliko daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų. Atgavus nepriklausomybę dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai, o ūkiniai pastatai Petro Kriaučionio palikuonims. Oficinoje veikė liaudies buities muziejus. Šiuo metu dvaras yra privatus, UAB „Livintus“ nuosavybė. Įmonė parengė dvaro restauravimo projektą, atlieka dvaro pastatų ir parko restauravimo darbus.
http://www.dvarai.lt/index.php?aukstaitijos-dvarai&ctg_id=16
ŽEMAITIJA
Žemaitija (anksčiau tiesiog Žemaičiai) yra vienas iš Lietuvos etnografinių regionų, taip pat geografinis ir istorinis regionas (ist. vok. Samaiten, lot. Samogitia). Pirmas paminėjimas – 1219 m., kur minimi du žemaičių kunigaikščiai dalyvavę taikos sudaryme tarp Lietuvos ir Volynės-Galicijos kunigaikštysčių 1215 m.
Žemaitijos etninio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabartiniai Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys – į ten vedė daugelis jų žygių, kai buvo puolami žemaičiai.
Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių viskupija. Kiti svarbūs Žemaitijos centrai buvo Raseiniai, Kražiai ir Šiauliai: šiuose miestuose rinkdavosi Žemaitijos seniūnijos seimeliai.
BIRŽUVĖNŲ DVARAS
Dabar jis – vienas unikaliausių medinių dvarų kompleksų Europoje. Tai itin vertingas XVIII-XIX a. medinės architektūros pavyzdys, vienintelė Lietuvoje išlikusi sodyba, kurios reprezentacinį kiemą sudaro XVIII a. mediniai pastatai, tai zona, kuri buvo suformuota pagal baroko laikotarpiui būdingą taisyklingą planą.
Dvaro sodyba neatskiriama nuo sraunios Virvytės slėnį gaubiančios girios su mitologine Laumės Pėda. Gražūs gamtovaizdžiai, neužteršta gamta, įdomus kultūrinis gyvenimas, Biržuvėnų dvaro sodyboje organizuojami renginiai šiandien kviečia įvairaus amžiaus lankytojus.
http://www.dvarai.lt/index.php?zemaitijos-dvarai&ctg_id=37
KURTUVĖNŲ DVARAS
Kurtuvėnų kaime, Šiaulių rajone esantį dvarą galima priskirti prie seniausiųjų dvarų Lietuvoje. XVI a. I pusėje dvaro savininkas buvo Stanislovas Kęsgaila, paskutinis senos LDK didikų giminės atstovas. 1545 m. jis pardavė Kurtuvėnų dvarą.
XVI a. pabaigoje Jonui Skaševskiui užstatant Kurtuvėnus Mikalojui Karpiui ir jo žmonai, savo seseriai Skaševskytei minimi nauji dvaro rūmai.
1664 m. Petrui ir Zuzanai Skaudvilams perleidžiant Kurtuvėnų dvarą Brastos stalininkui Povilui Zarankai surašytame inventoriuje jau minimi dvaro tvenkiniai, malūnas ir daug trobesių.
XVIII a. Kurtuvėnai atiteko Nagurskiams, kurių valdą sudarė net 1000 valakų žemės, miškų ir ežerų. Kurtuvėnų dvaras tapo viena garsiausių Nagurskių giminės rezidencijų Lietuvoje. Didžiausi nuopelnai puoselėjant Kurtuvėnų dvarą priskirtini Jokūbui Nagurskiui, kuris dvarą valdė nuo 1752 iki 1789 metų. Teigiama, jog J. Nagurskis pastatydinęs daugumą dvaro pastatų, tarp jų ir garsųjį svirną , kuriame ne tik buvo laikomi grūdai, bet taip pat čia buvo įrengtas teatras, rengiami pokyliai.
Iki šių dienų Kurtuvėnuose išliko nemažai XVIII a. Nagurskių rezidencinio komplekso žymių: dvaro sodybos reprezentacinės dalies planinė struktūra, bažnyčia, dvaro svirnas. Pastarasis po nepriklausomybės atgavimo buvo restauruotas, tačiau 2001 m. sudegė, o 2006 m. visiškai atstatytas pagal autentišką projektą, nepanaudojus nė vienos vinies.
Po Nagurskų dvarą valdė Žukauskai, Bulgarinai, Parčiauskai, kol galiausiai dvarą įgijo grafai Zyberg-Pliateriai, tvarkę dvarą iki 1940 m. sovietų konfiskacijos.
1992 m. Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimu dvaras įtrauktas į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija dvarų sodybų sąrašą. Šiandien parkas prižiūrimas įsikūrusios atstatytoje oficinoje Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos. Arklidėse veikia jojimo paslaugų centras. Kurtuvėnų dvarvietę supa senas geometrinio-peizažinio planavimo parkas.
http://www.dvarai.lt/index.php?zemaitijos-dvarai&ctg_id=8
JAKIŠKIŲ DVARAS
Jakiškių dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XVI a. pab. Iki šių dienų išliko 1898 m. statyti klasicistinių bruožų 17 kambarių turintys rūmai, kurių atsiradimą iniciavo dvaro šeimininkas vokietis Koškolis. Paskutinioji iš Koškolių dvare gyveno Meta Koškolytė. Karo metais ji pasitraukė į Vokietiją. Didieji dvaro ūkiniai pastatai sudegė per karą, išliko tik dvaro ledainė, rūsys, pastatas, kuriame buvo garinis malūnas. Pačiame dvare taip yra nemažai išlikusių autentiškų elementų: krosnys, langinės, laiptai, durys. Šalia dvaro pastato išliko kai kurie dvaro parko fragmentai (jo būta apie 2 ha ploto): įvažiavimo į sodybą liepų alėja, vertingi seni maumedžiai, tuopos, pušys, taip pat nedidelė kūdra.
Jakiškių dvarą naujieji šeimininkai įsigijo 2005 m. Per 2005 – 2006 m iš dvaro išvalyta daugybė šiukšlių, pakeisti dvaro rūmų ir ledainės stogai, išrauti seni krūmai ir gyvatvorės, išplaniruota teritorija, įvesta elektra.
http://www.dvarai.lt/index.php?zemaitijos-dvarai&ctg_id=10
Pavirvytės dvaras, yra Pavirvytės kaime, Mažeikių rajone, Virvytės upės dešiniajame krante.
Minimas nuo 1840 metų, kai bajoras Juozapas Paulavičius dvarą įsigijo iš Ilinčiaus.
Vienas žymiausių šio dvaro savininkų, Edvardas Paulavičius, dirbęs Kališo miesto (Lenkija) gimnazijos direktoriumi. Atsidėkodami už nuoširdų darbą, gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo turtingą gimnazijos biblioteką, kurią pedagogas parsigabeno į Pavirvytę ir čia apie 1880 m. įsteigė pirmąją to krašto viešą biblioteką-skaityklą. Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų 12 aplinkinių dvarų savininkais, į Pavirvytę iš Viekšnių knygų 8 kilometrus pėsčiomis žingsniuodavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos. Nereti svečiai čia buvo Laurynas Ivinskis ir Povilas Višinskis.
Nederėtų pamiršti, kad rašytojo Balio Sruogos žmonos, istorijos profesorės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės šaknys taip pat Pavirvytės dvare.
Dvaro pastatus tebesupa daugiau, kaip 6 ha ūksmingas parkas, kuris anuo metu terasomis leidosi į Virvytės slėnį. Tebesistiepia į dangų tiesios kaip stygos šimtametės liepos, galiūnai uosiai, klevai, kiekvieną pavasarį žiedais apsipila anuos laikus menantys seneliai kaštonai. Tik nebeliko tašyto granito laiptų, vedančių link upės, terasų, buvusių apsodintų karpomais jazminų ir alyvų krūmais. Iškirstas ir apie 1900 m. užveistas 10 hektarų dvaro sodas.
Yra išlikęs pasakojimas apie šiame dvare vykusią dramą. Profesorius M. Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ mini Pavirvytėje 1848 m. nusižudžiusį 35 metų amžiaus Domininką Paulavičių, gal pirmojo iš Paulavičių, Juozapo, brolį? Po Domininko mirties kerdžius ganęs per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, ateivis vis sulaikydavęs, girdi, niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, svečias pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Tik tuomet išsigandęs. Ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susiglaudusius, piktai prunkščiančius.
Bajorai Paulavičiai, dvarą valdę nuo 1840 iki 1910 metų, pardavė caro notarui V. Nagurskiui. Iki A. Smetonos dvarų reformos Pavirvytės dvaras turėjo beveik 317 ha žemės. Išparceliuotas 1926 m. Jo žemėse susikūrė Pavirvytės kaimas. 1940 m. buvo belikę tik 82 ha, ir tie patys buvo nacionalizuoti.
2009 m. dvarą įsigijo Antanas Naujokas. Aptvarkyta aplinka, dvarininko namo stogas. Planuojama dvarą restauruoti. Yra išlikę pakankamai daug autentiškumo: senieji langai su apkaustais ir langinėmis, gonkos, unikalios konstrukcijos lubų perdanga, sienų apkalas, viena kita krosnis ir daug daug kitų dalykų. Iš dvaro pastatų pusiau sveikas išlikęs tik dvarininko namas. Kitų pastatų - tik fragmentai: ledaunės akmeninės sienos, pirmųjų dvaro rūmų pamatai ir rūsiai, kitų pastatų pamatai. Laikas dvaro ansambliui buvo negailestingas.
1992 m. dvaras įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
PAVIRVYTĖS DVARAS
Pavirvytės dvaras, yra Pavirvytės kaime, Mažeikių rajone, Virvytės upės dešiniajame krante.
Minimas nuo 1840 metų, kai bajoras Juozapas Paulavičius dvarą įsigijo iš Ilinčiaus.
Vienas žymiausių šio dvaro savininkų, Edvardas Paulavičius, dirbęs Kališo miesto (Lenkija) gimnazijos direktoriumi. Atsidėkodami už nuoširdų darbą, gimnazijos steigėjai atsisveikindami jam padovanojo turtingą gimnazijos biblioteką, kurią pedagogas parsigabeno į Pavirvytę ir čia apie 1880 m. įsteigė pirmąją to krašto viešą biblioteką-skaityklą. Paulavičiai keitėsi knygomis su kitų 12 aplinkinių dvarų savininkais, į Pavirvytę iš Viekšnių knygų 8 kilometrus pėsčiomis žingsniuodavo ir būsimieji profesoriai Mykolas, Vaclovas bei Viktoras Biržiškos. Nereti svečiai čia buvo Laurynas Ivinskis ir Povilas Višinskis.
Nederėtų pamiršti, kad rašytojo Balio Sruogos žmonos, istorijos profesorės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės šaknys taip pat Pavirvytės dvare.
Dvaro pastatus tebesupa daugiau, kaip 6 ha ūksmingas parkas, kuris anuo metu terasomis leidosi į Virvytės slėnį. Tebesistiepia į dangų tiesios kaip stygos šimtametės liepos, galiūnai uosiai, klevai, kiekvieną pavasarį žiedais apsipila anuos laikus menantys seneliai kaštonai. Tik nebeliko tašyto granito laiptų, vedančių link upės, terasų, buvusių apsodintų karpomais jazminų ir alyvų krūmais. Iškirstas ir apie 1900 m. užveistas 10 hektarų dvaro sodas.
Yra išlikęs pasakojimas apie šiame dvare vykusią dramą. Profesorius M. Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ mini Pavirvytėje 1848 m. nusižudžiusį 35 metų amžiaus Domininką Paulavičių, gal pirmojo iš Paulavičių, Juozapo, brolį? Po Domininko mirties kerdžius ganęs per naktį dvaro arklius. Sutemus atėjęs pas jį Domelis, dvaro savininko brolis, kuris sugyvendavęs su dvaro darbininkais. Abu šnekėjęsi iki aušros. Kai tik kerdžius kildavęs arklių pažiūrėti, ateivis vis sulaikydavęs, girdi, niekur tie arkliai neprapuls. Kai ėmė brėkšti rytas, svečias pasakęs, kad jam laikas eiti, ir pasišalinęs. Tik tuomet kerdžius suvokęs, kad jo nakties pašnekovas miręs ir palaidotas. Tik tuomet išsigandęs. Ir arklius radęs neramius, išgąstingai į būrį susiglaudusius, piktai prunkščiančius.
Bajorai Paulavičiai, dvarą valdę nuo 1840 iki 1910 metų, pardavė caro notarui V. Nagurskiui. Iki A. Smetonos dvarų reformos Pavirvytės dvaras turėjo beveik 317 ha žemės. Išparceliuotas 1926 m. Jo žemėse susikūrė Pavirvytės kaimas. 1940 m. buvo belikę tik 82 ha, ir tie patys buvo nacionalizuoti.
2009 m. dvarą įsigijo Antanas Naujokas. Aptvarkyta aplinka, dvarininko namo stogas. Planuojama dvarą restauruoti. Yra išlikę pakankamai daug autentiškumo: senieji langai su apkaustais ir langinėmis, gonkos, unikalios konstrukcijos lubų perdanga, sienų apkalas, viena kita krosnis ir daug daug kitų dalykų. Iš dvaro pastatų pusiau sveikas išlikęs tik dvarininko namas. Kitų pastatų - tik fragmentai: ledaunės akmeninės sienos, pirmųjų dvaro rūmų pamatai ir rūsiai, kitų pastatų pamatai. Laikas dvaro ansambliui buvo negailestingas.
1992 m. dvaras įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.
SUVALKIJA
Suvalkija – Lietuvos etnokultūrinis regionas kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės aps. Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno aps. Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos dalyje vartojamų vad. kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.
PALEMONO KALNAS
Piliakalnis įrengtas Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje, suformuotame Pieštvės upelio. Iš šiaurės vakarų piliakalnį juosia Pieštvės upelis, iš pietų – Nemuno slėnis, iš šiaurės rytų prieina gretima aukštuma. Aikštelė beveik trikampė, pailga rytų–vakarų kryptimi, 50 m ilgio, 35 m pločio rytuose. Jos rytiniame gale supiltas 7 m aukščio, 20 m pločio pirmasis pylimas, kurio išorinis 9 m aukščio šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 4 m gylio griovį 4 m pločio dugnu (geriausiai išliko pietrytiniame šlaite), juosusį ir piliakalnio šiaurinę papėdę. Griovio išorinėje pusėje supiltas antras 3 m aukščio, 10 m pločio pylimas, geriau išlikęs tik šiaurinėje ir pietrytinėje dalyse. Vakariniame šlaite, 6 m žemiau aikštelės yra 2 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 30 m aukščio, viršutinėje 6-8 m aukščio dalyje dirbtinai pastatinti. Išmatavimai: 320 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 250 m pločio.
Piliakalnis apardytas arimų, pirmajame pylime iškasta didžiulė duobė, aikštelės kraštuose - apkasas. Dirvonuoja. Į piliakalnį nuo Seredžiaus miestelio apatinės dalies į viršų įrengti laiptai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu -XV. pradžia.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Sered%C5%BEiaus_I_piliakalnis
RAUDONĖS PILIS
Raudonės pilis stovi prie kelio Kaunas - Šilutė -
Klaipėda (64 km nuo Kauno ir 23 km nuo Jurbarko) ant Nemuno kranto. Iš
didžiojo bokšto apžvalgos aikštelės atsiveriantis įspūdingas vaizdas į
Nemuną, o taip pat 19 a. viduryje įkurtas parkas šią nuostabią Lietuvos
istorinę ir gamtinę vietą daro ypač patrauklią turizmui.
Raudonės pilis pastatyta XVI a. pabaigoje (apie 1580 m.). Ją pastatė turtingas feodalas Krišpinas Kiršenšteinas, vertęsis miško prekių gamyba ir plukdymu į Prūsiją. Manoma, kad Raudonės dvarą Krišpinas Kiršenšteinas gavęs iš LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto.
Pilis tuo metu statyta pagal renesansinį architektūros stilių, gynybiniai pilies elementai turi daugiau dekoratyvinę nei gynybinę paskirtį.
Pilis XVII - XIX a. buvo ne kartą rekonstruota, dabartinę išvaizdą įgavo po XIX a. vidurio. Keleto rekonstrukcijų pasekmėje šiandieną mes galime matyti keleto architektūros stilių susiliejimą (renesansinio, gotikinio, klasikinio).
Raudonės pilis pastatyta XVI a. pabaigoje (apie 1580 m.). Ją pastatė turtingas feodalas Krišpinas Kiršenšteinas, vertęsis miško prekių gamyba ir plukdymu į Prūsiją. Manoma, kad Raudonės dvarą Krišpinas Kiršenšteinas gavęs iš LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto.
Pilis tuo metu statyta pagal renesansinį architektūros stilių, gynybiniai pilies elementai turi daugiau dekoratyvinę nei gynybinę paskirtį.
Pilis XVII - XIX a. buvo ne kartą rekonstruota, dabartinę išvaizdą įgavo po XIX a. vidurio. Keleto rekonstrukcijų pasekmėje šiandieną mes galime matyti keleto architektūros stilių susiliejimą (renesansinio, gotikinio, klasikinio).
http://www.menasdvaruose.lt/index.php?page=3&pid=6
ZYPLIŲ DVARAS
Zyplių dvarą XIX a. įkūrė
Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Barkovskis. Jis nemažai pelno
gavęs iš prekybos mediena, buvęs gana dosnus. Vėliau valdymą perėmė
dvarininkas Tomas Potockis. Laikui bėgant dvaras buvo perstatomas, kol
galiausiai įgavo neobarokinių bruožų.
Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė.
Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės.
Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame – keramikos dirbtuvės.
2012 rudenį baigti dvaro rūmų restauracijos darbai.
Patį Zyplių dvaro ansamblį sudaro pastatų grupė: rūmai, dvi oficinos, virtuvė, karvidė, arklidė, tvartas, svirnas, ratinė, kumetynas, šunidė.
Šiandien dvaras – vienas iš labiausiai lankomų objektų Šakių rajone. Čia nuolat vyksta projektų pristatymai, konferencijos, sueigos, šventės, savaitgaliais rodomi kaimo teatrų spektakliai. Buvusiose dvaro arklidėse yra įrengta Zyplių dvaro galerija, čia nuolat eksponuojama daug meno dirbinių: paveikslų, rankdarbių, medžio, akmens skulptūrų, keramikos, kalvystės, stiklo dirbinių, įspūdingi sodai, kaukės.
Viename iš dvaro ūkio pastatų įkurta kalvė, kitame – keramikos dirbtuvės.
2012 rudenį baigti dvaro rūmų restauracijos darbai.
Dvare repetuoja Zyplių dvaro kapela, kuri groja ne tik liaudiškos folkloro, bet ir kantri muzikos repertuarą.
Dvaro pastatus supantis
parkas užima 21 ha teritoriją. Iš pradžių, XIX a. viduryje, čia augo
tik vietiniai medžiai. Vėliau grafas T. Potockis iškasė du tvenkinius,
pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių,
voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus
nutiesti tiltai.
Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas - popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo - 1,15 m, aukštis - iki 30 m).
Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Parko pasididžiavimas - popiržievis beržas, kurio skersmuo 75 cm. Tikrais milžinais užaugo paprastieji uosiai (skersmuo - 1,15 m, aukštis - iki 30 m).
Dar ne taip seniai čia
augo įspūdingas, apie 360 metų senumo ąžuolas. Seni žmonės esą iš dar
senesnių girdėję, kad ant ąžuolo šakos ponas kardavęs nepaklusnius
baudžiauninkus. Senolis ąžuolas nuvirto 2008 metų vasarą, minint
parapijos 200-ąsias metines. Ten ir paliktas gulėti. Iš pietų pusės prie
ąžuolo veda skroblų alėja, iš vakarų iki rytinės parko ribos - liepų
alėja.
http://tic.sesupe.lt/?id=917®ion=4
VELIUANOS DVARAS SU PARKU
XIX a. klasicistinės architektūros paminklas – Veliuonos dvaro sodyba su parku – vienas iš nedaugelio medinių dvarų Lietuvoje. Dabar dvaro rūmuose veikia Velivanos krašto istorinis muziejus.
Veliuonos introdukuotų medžių parkas
Dvaro parke:- geltonžiedžiai tulpmedžiai (žydi birželio mėn.),
- raudonlapis klevas,
- glaustašakis ir raudonasis ąžuolai,
- kanadinės cūgos,
- juodpušys,
- sidabrinės liepos,
- žirnmedis,
- graikiškasis riešutmedis
- ir kiti medžiai.
http://veliuonoskrastas.lt/index.php?page=dvaras&hl=lt_LT
DZŪKIJA
Dzūkija, kitaip Dainava, Pietų Aukštaitija – vienas iš 5 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Lietuvos Respublikai priklausančios Dzūkijos dalies autochtonai yra vad. dzūkai, kalbantys daugiausia lietuvių kalbos aukštaičių tarmės pietų aukštaičių, arba vad. „vakarinių dzūkų“/„dzūkų trakiškių“ patarme. Pietinė, priklausanti Baltarusijai ir Lenkijai Dzūkijos dalis XIX - XX a. buvo iš esmės polonizuota, todėl daugumą jos gyventojų sudaro lenkai ir baltarusiai.
TRAKŲ VOKĖS DVARAS
Iš pietinės ir vakarinės pusės Trakų Vokės dvaro sodybą supa Trakų Vokės kaimas. Šiaurinėje pusėje – geležinkelis Vilnius-Kaunas. Į Rytus nuo dvaro sodybos teka Vokės upelis, nuo kurio kilo ir dvaro pavadinimas.
Dvaras buvo pastatytas XIX a. II p., kai Trakų Vokė atiteko Vilniaus bajorų maršalkai grafui Jonui Tiškevičiui. Dvaro sodyba išsiskiria pastatų architektūroje atsispindinčiu istorizmo laikotarpiui būdingu stilistinių formų gausumu, panaudotu kuriant vientisą, harmoningą, paremtą bendrais kompozicijos principais, ansamblį – neoklasicizmas, neobarokas, neogotika, tęsiama ir liaudies architektūros tradicija. Dvaro rūmai pastatyti žymaus italų kilmės lenkų architekto L. Markonio, pagal Lazenkų Varšuvos rūmų pavyzdį. Tai, meniniu požiūriu vienas vertingiausių neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje.
1890 m. aplink dvarą užveistas parkas, kurį projektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas E.F. Andrė.
Iki šių dienų išliko grakštūs Pietų vartai – tai vieni vertingiausių neogotikinio stiliaus vartai Lietuvoje.
Taip pat savo unikaliomis architektūrinėmis neobaroko formomis išsiskiria dvarui priklausanti arklidė. Išliko ir 1870 m. statyta neogotikinė koplyčia, kurios rūsiuose buvo laidojami Tiškevičiai.
Dabar rūmuose įsikūrusi Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga. Arklidėse veikia biudžetinė įstaiga Trakų Vokės bendruomenės kultūros centras, Trakų Vokės seniūnija.
http://www.dvarai.lt/index.php?dzukijos-dvarai&ctg_id=30
UŽUTRAKIO DVARAS
Užutrakio dvaras ir parkas yra Trakų istoriniame nacionaliniame parke, pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Užutrakio ansamblis pastatytas XIX a. pab. – XX a. pr. Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva. Neoklasicistinio stiliaus rūmai su terasa, projektuoti garsaus lenkų architekto Juzefo Huso, kurie tapo dvaro sodybos kompoziciniu centru. Užutrakio rūmų negalima būtų pavadinti tipišku to meto Lietuvos dvarų architektūros pavyzdžiu, nes jie kur kas kuklesnių formų, pabrėžtinai santūrūs ir svarbiausia – stilistiškai vientisas tiek jų eksterjeras, tiek ir interjeras. Puošniausi yra rytinis ir vakarinis fasadai.
Rytiniame fasade vyrauja arkinės durys su Užutrakio Tiškevičių herbu viršuje. Nuo rytinio fasado į parterį vedė atviri dešimties pakopų laiptai.Galvės ežero krante sumūryta baliustrada su masyvia raudonų plytų ir skaldytų akmenų mūro atramine siena. Terasa su baliustrada – neatsiejama rūmų vakarinio fasado dalis. Nuo šios terasos atsiveria Galvės ežero ir Trakų salos pilies panorama.
Užutrakio dvaro parką sukūrė visame pasaulyje žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas ir botanikas E.F.Andrė. Parkas buvo sumanytas kaip vandens parkas. Užutrakio pusiasalyje buvo įrengta sudėtinga, daugiau nei dvidešimties tarpusavyje ir bent su vienu iš didžiųjų ežerų susieta tvenkinių sistema. Užutrakio parkas pasižymi unikalia augmenijos įvairove. Čia sukaupta nepaprasta žolynų kolekcija, gausu tiek vietinių, tiek ir parko architekto E.F. Andrės introdukuotų svetimžemių medžių ir krūmų. Senajame parke gyvena šikšnosparniai.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos dėka pradėti ir toliau vykdomi Užutrakio dvaro sodybos bei parko restauravimo darbai. Šiuo metu Užutrakio dvaras ir parkas naudojamas įvairiems renginiams organizuoti. Nuo 2005 metų liepos – rugpjūčio mėn. savaitgaliais vyksta kamerinės muzikos vakarai.
http://www.dvarai.lt/index.php?dzukijos-dvarai&ctg_id=12
PETEŠOS DVARAS
Petešos dvaras yra į pietus nuo Vilniaus miesto. Jį supa Petešos miškas, kurį kerta Vilniaus - Lydos plentas. Istoriniuose šaltiniuose Peteša minima jau 1498 m. XVII a. minimas Petešos palivarkas. Dvarą sudaro vietinės architektūros pastatai, turintys klasicizmui būdingų bruožų. Amžių bėgyje Peteša priklausė garsioms giminėms: Gornostajų (Minsko vaivados Jano Gornostajaus), Kapellechų (Vilniaus universiteto profesoriaus Aloizo Kapellecho), Horainų. XIX - XX amžiuje Peteša tapo Vankovičių nuosavybe. Vienas paskutiniųjų dvaro savininkų Stanislovas Vankovičius mirė 1937 metais. Jis palaidotas šeimos kape Rudaminos kapinėse.
Šiandien Petešos dvaras yra įtrauktas į šalies kultūros vertybių departamento saugomų objektų sąrašą. Nors pastatai priklauso skirtingiems savininkams juos stengiamasi išlaikyti nepakitusius tiek savo išvaizda, tiek paskirtimi. Nuostabiai gražios dvaro apylinkės - tai ne tik vieta besidomintiems senaisiais Lietuvos dvarais bei jų istorija, tai ir aktyvaus poilsio vieta, puikiai tinkanti jojimo pramogoms. Autentiškuose dvaro arklidžių pastatuose 2002 metais įkurtas Petešos žirgynas. Nuo to laiko keitėsi arklidžių būklė, buvo gerinamas žirgų sąstatas. Kartu su žirgynu, keitėsi ir arklidžių aplinka. Akmeniniai arklidžių statiniai mena senus laikus ir ankstesnę buvusią prabangą.
Petešos dvaras yra gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų. Kadangi Petešos žirgyne veikian UAB „Petesha“ įsteigta 2005 m. Komandos nariai nuo 1996 m. dirba kino gamybos srityje. Įmonės veikos kryptys – kaskadiniai triukai, specialus žirgų ruošimas kuriamam kino filmui ir kaskadinių triukų atlikimas su žirgais. „Petesha“ turi profesionalių kaskadininkų komandą, kuriai vadovauja Artūras Nemanis ir 30 žirgų, paruoštų dirbti kino filmų projektuose.
http://www.dvarai.lt/index.php?dzukijos-dvarai&ctg_id=11
AŠTRIOSIOS KIRSNOS DVARAS
Tarp kitų Lietuvos XIX a. II p. dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės – gamybinės dalių kompozicija
Aštriosios Kirsnos dvaras minimas jau nuo XVI a. Bėgant laikui dvaras ėjo iš rankų į rankas, kol 1755 m. atiteko J.T.Karengai. Šio nurodymu buvo sudarytas dvaro inventorius, kuriame rašoma, kad dvare yra dviejų aukštų mediniai griūvantys rūmai, sūrinė, arklidės, daržinė, kluonas, bravoras ir malūnas. Taip pat dvarui priklausančios trys smuklės. Po J.T.Karengos mirties dvarą pasidalijo keturi jo sūnūs. XIX a. vid. dvaras tapo Gavronskių giminės nuosavybe. Dvaro ansamblį sudarė 19 statinių ir parkas. Išlikę neoklasicistinio stiliaus rūmai buvo dviejų aukštų su keturiomis kolonomis, ornamentuotais langais ir durimis. Tuo metu dvare veikė plytinė, spirito gamykla, kalkinė, malūnas, lentpjūvė. 1910 m. dvaro savininku tapo Krinskis, o 1912 m. - Balinskis. Vykdant 1922 m. žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas. 1927 m. Aštriosios Kirsnos dvare buvo įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla. 1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo dvarą, o 1945 m. XIX a. II pusės neoklasicistiniuose dvaro rūmuose įsikūrė Aštriosios Kirsnos tarybinio ūkio administracija. Dvaras, apsuptas parko, pastatytas banguoto reljefo vietovėje. Parke suformuota keletas nedidelių piltinių kalvelių, kad geriau galima būtų apžvelgti aplinką. Taip pat buvo iškasti keli grioviai-kanalai, jungiantys didžiulę tvenkinių sistemą.
Dvarą jo naujieji šeimininkai įsigijo dvarą 2001 m. Šiuo metu iš 18 dvaro pastatų 4 atstatyti ir naudojami. Vykdomi teritorijos planavimo ir istorinio parko atkūrimo darbai. Ateityje numatoma atkurti dvaro sodybą restauruojant ir išsaugant esamas vertybes, pritaikant dvarą turizmo, žirginio sporto, konferencijų veikloms.
http://www.dvarai.lt/index.php?dzukijos-dvarai&ctg_id=4